|
|
|
Stovyklos vadovė MARIJA Vyresnių vaikų ir savanorių atsiliepimai apie stovyklą. Užsimerkiu ir nusišypsau prisimenu dienas, praleistas "Pagaviuko" stovykloje. Jeigu reikėtų apibūdinti vyravusią nuotaiką keliais žodžiais, jie būtų šypsena, meilė, nuoširdumas. Šių vertybių netrūko nei vieną dieną. O viskas prasidėjo nuo to, kad visi susirinkome nedrąsūs, šiek tiek naivūs, bet pasiruošę būsimiems iššūkiams. Kiekvienas atradome save tarp likimo draugų, turėjome galimybę realizuoti savo pomėgius įvairiose srityse: piešime, sporte, loginio mąstymo reikalaujančiose užduotyse. Labai svarbi buvo vienybė, vedanti būrius į pergales. Stebino vaikų kūrybiškumas, kurio dėka galėjome didžiuotis parengę patį nuostabiausią atidarymo pasirodymą jame buvo visko: ir vaidybos, ir dainų, ir šokių. Kitų stovyklautojų plojimai tik dar kartą patvirtino mes, mažieji pagaviukai, esame ne prastesni už kitus! Jau stovyklos pradžioje kiekvienas galėjo įvertinti savo mylimiausius vadovus. Nenuostabu, kad daugiausiai širdelių ir šypsenėlių surinko mūsų nepakartojama Marija. Vėliau vaikams teko patirti atsakomybės jausmą nusižengę taisyklei, nevalgyti saldainių, jie turėjo stebėti vadovės Marijos pasiaukojimą ji buvo apipilta vandeniu, o vėliau, naktį pagrobta. Džiaugiamės savo stovyklautojais, kurie nepabūgo atlikti užduotis ir išlaisvinti iš pagrobėjų savo vadovę. Kitą rytą dar ilgai nedingo šurmulys, aptarinėjantis pagrobimo detales. Daug emocijų sukėlė naktinis žygis. Ironiška, bet kiekvieną dieną švietus saulei, naktinio žygio metu sulaukėme pergalingo lietaus! Tai buvo įsimintina ir ilga naktis sėdėjome savo palapinėse ir drąsinome vieni kitus. Patys stipriausi sulaukę liūties pabaigos, vėl susirinko prie laužo pasidalinti įspūdžiais. Turėjome net dvi galimybes pabūti ne tik stovyklautojais, bet ir turistais: aplankėme Elektrėnus ir Kernavę. Pastarojoje vyko "Archeologijos dienos", privertusios aiktelėti ne vieną "pagaviuką". Galėjome pažinti akmens, žalvario, sidabro amžiaus darbo ir buities įrankius, stebėti viduramžių egzekuciją, o kai kurie pabuvo ir aukos kailyje. Daug juoko sukėlė prašoma išpirka turėjome sumokėti bent porą litų, kad mūsų draugai būtų paleisti. Ši stovykla buvo nepakartojama galimybė puikiai praleisti laiką ne tik stovyklautojams, bet ir vadovams, kurie savo elgesiu nesiskyrė nuo vaikų. Grįžome namo pavargę, bet laimingi ir be galo nekantraujantys vėl sugrįžti. O aš vertinu kiekvieną praleistą minutę, kiekvieną pažintą žmogų ir suprantu, kad tikėjausi, jog bus smagu, bet kad šitaip nė nenutuokiau. Mano prisiminimų kraitelėje dar ilgai skambės vaikų juokas ir mūsų, vadovų, padėka už galimybę pabūti pasakų pasaulyje! Kartais taip noriu sugrįžti į "Pagaviuko" stovyklą, kad nebelieka nieko kito, kaip užsimerkti ir plačiai nusišypsot. Indrė Mikalauskaitė Liepos 6-16 dienomis Trakų rajone, Vievyje vyko vaikų vasaros poilsio stovykla "Pagaviukas". Iš pradžių, tvyrojo laukimo minutės, vadovai laukė atvykstančių vaikučių, o jaunųjų stovyklautojų laukė nepatirti nuotykiai, nauji ir jau matyti draugų veidai. Stovykloje dalyvavo nemažai neprigirdinčių bei kurčių vaikų ir keletas savanorių, kurie negalėjo praleisti šanso būti stovyklos dalimi. Stovyklos metu, stovyklautojai noriai įsitraukė į sportinę veiklą, aktyviai sportavo. Neapseita be estafečių, kuriose vaikai demonstravo greitį, jėgą. Daug įspūdžių paliko vizitas į Kernavę, buvusi pirmoji Lietuvos sostinė, kurioje vyko "Gyvosios archelogijos dienos". Vaikai turėjo galimybę pažinti, pamatyti kaip atrodė seniai užmarštin nugrimzdęs gyvenimas. Amatininkai iš Lietuvos ir gausybės užsienio šalių demonstravo, kaip žmonės gyveno ir vertėsi įvairiais istorijos laikotarpiais. Taip pat, aplankėm didžiausią Lietuvos elektrinę Elektrėnuose. Vadovas noriai pasakojo apie Elektrėnų miestelio atsiradimą, praeitį.. Vaikai buvo susidomėję ir noriai klausėsi vadovo pasakojimo. Būtų nuodėmė nepaminėti naktinio žygio prie Verpiškių ežero. Šio žygio laukė visi vaikučiai, nes daugelis į naktinį žygį išsirengė pirmąkart. Taigi, apsistoję prie Verpiškio ežero, kiekvienas griebėsi darbo: kas statė palapines, kas padėjo užkurti laužą. Baigę darbus, vaikai mėgavosi šašlykais. Susėdę prie laužo, žaidėm žaidimus, netilo juoko garsai, atrodė, tokią dieną oras turėtų švęsti, bet jis nemanė to daryti. Atėjus vakarui, lietus pliūptelėjo kaip iš laistytuvo. Vaikai pradėjo panikuoti, tačiau pabudus ryte saulė vėlgi šypsojosi mums. Stovykloj vyko ir talentų konkursas. Jo metu stovyklautojai demonstravo, ką geriausiai moka-viena giedojo Lietuvos himną, kiti demonstravo šokio žingsnelius, treti atskleidė vaidinimo gabumus. Komisija liko sužavėta kiekvieno pasirodymu, todėl išrinkti Misis ir Misterį buvo sudėtinga. Tačiau, susumavus visus balus, Misis tapo - Paulina ir Misteris "Čaplinas"- Mantvydas. Pusryčiai, namelių tvarkymas, stovyklos uždarymas, tėvų atvykimas...Viskas įvyko taip greit. Atrodo, vos tik vakar čia stovėjome ir laukėme atvykstančių vaikų, o dabar jų nebėra. Visi užsirašinėjo vienas kito telefonus, adresus, prisiekinėjo, kad vienas kito niekados nepamirš, rašys laiškus, skambins vienas kitam ir būtinai atvažiuos kitų metų vasarą i tą pačią "Pagaviuko" stovyklą. Aš labai tikiu tuo, kad vaikai ir vadovai liko labai geri draugai. Ir labai viliuosi, jog bent dalelytę tos meilės, džiaugsmo, juoko, ką vadovai taip nuoširdžiai dalijo, vaikai parsiveš į savo namus ir dar ilgai spindės ta šiluma, kuria spindėjo stovykloje. Taip pat, noriu paminėti, jog savanoriauti stovykloje ,,Pagaviukas'' buvo tikrai šaunu. Gaila, kad turėjau ištarti "iki pasimatymo" šiai stovyklai, tačiau kitąmet neatsisakysiu vėl nuvažiuoti, nes būdama savanore įgijau neįkainojamos savarankiško gyvenimo patirties. Ir jaučiuosi laiminga, kad galėjau prisidėti prie to, kad stovykla pavyko ir visi liko su bagažu įspūdžiais. Ramunė Triušytė Prasideda vasara. Kiekvienas vaikas ir mažas, ir didelis svajoja susibėgti į stovyklą, ten susipažinti su naujais draugais, kas rytą pamatyti šypsenas jų veideliuose, išgirsti skambų juoką. Šiais metais bendrija PAGAVA mane pirmą kartą pakvietė į stovyklą "Pagaviukas" dirbti vadove-savanore. Tai sužinojus, aš labai apsidžiaugiau, tačiau širdelė vis dėlto iš jaudulio suspurdėjo. Kadangi visą gyvenimą, visus aštuoniolika metų, aš praleidau girdinčiųjų žmonių rate, todėl stovykla "Pagaviukas" turėjo būti mano pirmasis išbandymas, pirmasis žingsnis, pirmasis susipažinimas su mano likimo vaikais. Nežinojau, kaip įžengsiu į man netikėtą, nežinomą pasaulį, kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų bendruomenę, nežinojau, kaip jie mane priims. Pirmą kartą važiavau į stovyklą su nuostaba ir truputėliu jaudulio. Nekantravau išvysti naujus draugus, susipažinti su jais. Mano lūkesčiai nebuvo nuvilti. Stovykloje mane pasitiko daug žvitrių akučių. Tai buvo mano pirmasis atsakingas darbas su vaikais, aš privalėjau nenuvilti susirinkusių poilsiauti vaikų, juos užimti, žaisti, bendrauti su jais, išmokinti žingeidžius vaikus naujų žaidimų. Mane labai nustebino stovyklautojų draugiškumas, smalsumas, linksmumas, noras bendrauti su visais, padėti vieni kitiems. Man paliko didelį įspūdį ir tai, kad aš atvažiavau į stovyklą nemokėdama gestų kalbos, tačiau visi nuo mažiausio iki didžiausio mane draugiškai priėmė ir po truputį mokino man nežinomą gestų kalbą. Aš supratau, kad man gestų kalba, tai - nauja užsienio kalba, kurią naudinga mokėti bendraujant ir su neprigirdinčiais, ir su kurčiaisiais. Todėl su dideliu užsidegimu pradėjau ją mokytis. Stovykloje "Pagaviukas" įvyko tiek daug įdomių renginių, kurie paliko neišdildomus įspūdžius. Mes, vadovai, sugalvodavome vaikams įvairiausius žaidimus, krėsdavome pokštus, pavyzdžiui, vyriausiosios vadovės pagrobimas. Vyriausia vadovė buvo "pagrobta", o mes, vadovai, vėlią naktį visus kietai įmigusius vaikus turėjome pažadinti ir jie privalėjo surasti pagrobtą vadovę. Buvo sugalvotos užduotys, kurias įvykdžius pagrobėjai grąžintų mylimą vadovę. O naktinis žygis! Jis buvo man ir turbūt ne tik man, pirmasis. Vieną gražią saulėtą dieną vyriausiasis vadovas mums, savanoriams, ir vaikams pranešė netikėtą naujieną, jog mes vakare eisime į naktinį žygį. Nors diena buvo šviesi ir šilta, tačiau vakare, kaip tyčia, dangų pradėjo traukti juodi, sunkūs debesys, kurie truputį gąsdino. Tačiau sukrautas didelis laužas, mus ne tik šildė, bet ir išvaikė nelinksmas mintis. Prie kaitraus laužo žaidėme žaidimus. O naktį prapliupęs kaip iš kibiro lietus, nuotaikos nesugadino. Į stovyklą visi grįžome labai pavargę, bet su pakilia nuotaika ir ilgai išliksiančiais prisiminimais. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę dalyvauti ir nors maža dalele prisidėti prie stovyklos veiklos. Šioje stovykloje išmokau daug naujų dalykų, patyriau daug puikių akimirkų, supratau, kaip reikia branginti, saugoti draugystę, kas yra meilė artimui, kaip gerbti kitus. O svarbiausiai supratau, kad šiame pasaulyje esu ne viena su savo problema, yra ir daugiau tokių žmonių, tačiau, jie nenusimena, o žiūri į gyvenimą su džiaugsmu, optimizmu. Tikiuosi, kad grįžus iš stovyklos mano pasaulis taps dar gražesnis ir geresnis, o patirtos akimirkos ir įspūdžiai suteiks jėgų man laukti kitų metų stovyklos. Ten visada gera būti... Miglė Simokaitytė Stovykloje :) Laba diena. Net nežinau nuo ko pradėti, nes įspūdžių labai daug. Prisipažinsiu, tokią patirtį turėjau pirmą sykį. Visų pirma, norėčiau jums Rima ir kitiems kurie organizavo ekskursijas pasakyti dideli AČIŪ, nes ekskursijos buvo puikios :). Mačiau kaip vaikai dalinosi vieni su kitais patirtus įspūdžius, rodė nuotraukas, kurių prisidarė Kernavėje, Elektrėnuose. Aš manau, kad vaikams šios ekskursijos padarė dideli įspūdi, nes kalbėjausi su Osvaldo ir Dovydo mamomis, sakė, kad po stovyklos jie tik ir šneka apie praėjusias ekskursijas. Čiauška, neįmanoma nutildyti :). Tai gerai, nes kiekvienas grįžęs po vasaros atostogų į mokyklą, galės papasakoti, kur buvo nukeliavę per vasaros atostogas. Mano patirtis, įspūdžiai... Prisipažįstu, jog kaip Irena Tifelienė pasiūlė man važiuoti į stovyklą į tai "žiūrėjau" atlaidžiai. Prieš stovyklą reikėjo parašyti veiksmų planą, kuo aš turėčiau užimti vaikus. Aš jį sugalvojau ekspromtu, gal per kokias penkias minutes. Jeigu dabar man reikėtų daryti taip pat, tikrai pasistengčiau ir žiūrėčiau į tai atsakingiau. Maniau, jog aš busiu visai kitokia pagalbininkė, galvojau, kad Marija man duos nurodymus, o aš juos turėsiu vykdyti. Tai yra nieko man nereikės galvoti, tik vykdyti tai, ką Marija man pasakys. O pasirodo mes kiekvieną vakarą susirinkdavome ir visi bendrai aptardavome veiksmų planą, ką mes veiksime rytoj. Norite tikėkite, norite ne, bet kiekvieną dieną gaudama vis daugiau pareigų, aš buvau laiminga. Pvz. prieš pusryčius, mergaitės ateidavo pas mane ir prašydavo, kad sušukuočiau plaukus. Su berniukais eidavome į stadioną leisti lėktuvėlių. Man labai patiko, kad su vaikais aš jaučiausi tarsi su draugais, o ne kaip vadovė, nors metų skirtumas tarp mūsų 7-8 metai. Be ekskursijų man labai patiko tai, kad kiekvieną dieną būdavo vis naujos veiklos. Pvz. ėjome į naktinį žygį, buvo atvažiavusi juvelyrė. Su ja darėme sau ir mamoms gražias apyrankes. Taip pat labai džiaugiuosi, kad truputi pramokau gestų kalbos. Gavau pažymėjimą, kad sėkmingai išlaikiau gestų pamokėles. Dabar šis pažymėjimas yra įrėmintas ir padėtas ant palangės šalia kitų mano nuotraukų. Gal ir pasimirš mano išmoktos gestų pamokėlės, bet turėsiu atsiminimą, jog kažkada mokinausi gestų kalbos. Už tai ACIŪ vertėjai Olgai Kovzan. Atsimenu, kaip pačią pirmą stovyklos dieną sėdėjau prie krepšinio aikštelės. Prie manęs priėjo Dovydas su Osvaldu, jie sakė, kad čia nesąmonė, jog jau geriau namie būtu pasilikę. Aš tada jiems pasakiau: "Pamatysite, po dešimties dienų su visais susidraugausite ir nebenorėsite važiuoti namo". Paskutinę stovyklos dieną Dovydui tai priminiau prie mamos, kai ji atvažiavo jo pasiimti. Dovydas pasakė :"Teisybę sakei, nenoriu namo". Aš manau, kad daugumai buvo gaila atsisveikinti, nes per tas dešimt dienų visi labai susidraugavo vieni su kitais. Paskutinę dieną, pas kai kuriuos vaikus mačiau ašaras akyse, kai reikėjo atsisveikinti-važiuoti namo. Po stovyklos... Grįžusi namo kitą dieną įsijungiau kompiuteri. "Įėjau" į socialinį draugų puslapį Facebook ir skaipą. Dabar tiksliai nepasakysiu kiek, bet mažiausiai dvidešimt naujų žmonių nori būti draugais su manimi. Mergaitės iš stovyklos dar ir dabar rašinėja per skaipą. Mes stovykloje sugalvojome juokinga šokį, į kurį kiekvienas įdėjome po savo sugalvota judesiuką :).Tai mergaites rašo, kad prie jūros reikės jį dar kartą visiems pašokti ir nufilmuoti atsiminimui. Didelis AČIŪ Marijai Mashai, kuri tikrai labai daug įdėjo pastangų ir energijos tam, kad vaikai linksmai ir šauniai praleistu visas stovyklos dienas :) P. S. Noriu Jums Rima padėkoti, už tai, kad pasielgėte gražiai, paskutinį vakarą pakviesdama kartu pasėdėti prie šventinio atsisveikinimo stalo Kateriną ir Jaroslavą - vaikus iš Vilniaus globos namų, kurie taip pat yra kurtieji. Beje jie per Facebook susirado mane ir pakvietė draugauti. Nuo šiol mes DRAUGAI :)... Ignesa Eglinskytė Kai gimiau su klausos negalia, augau ir galvojau, kad mano gyvenimas bus sunkus. Tačiau dabar neatrodo jau toks sunkus, nes šiame pasaulyje gyvenu ne vienas su tokia problema. Visi žmonės turi savo svajonių ir noro gyventi džiaugsmingai bei laimingai. Bendravimas su likimo draugais tai džiaugsmingos draugystės akimirkos, tai smagus laiko praleidimas, tai įdomus bendravimas, tai svajonės, tai stimulas tobulėti, atradinėti, ieškoti ir surasti... Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrijos PAGAVA nariu esu nuo pat vaikystės. Esu dėkingas PAGAVAI už galimybę dalyvauti įvairiuose renginiuose, skirtuose vaikams, jaunimui su klausos negalia, taip pat jų tėvams, broliams, sesėms bei draugams. PAGAVA kiekvienais metais organizuoja stovyklą "Pagaviukas" vaikams. Labai gerai, kad iš skirtingų Lietuvos miestų suvažiuoja vaikai, susipažįsta, dalijasi įspūdžiais, išgyvenimais. Aš kiekvienais metais dalyvauju stovyklose, o šiemet buvau jos savanoriu-vadovu. Kai atvažiavau į stovyklą su savo 10 metų sese, pirma mintis buvo vadovauti bus nelengva, jog reikės prižiūrėti vaikus, organizuoti renginius, jas vykdyti. Tačiau iš tikrųjų nebuvo taip sunku, kaip atrodė iškart. Vadovų-savanorių buvo daug tai rūpintis vaikais nebuvo sunku. Ilgiau pabuvus stovykloje visi vaikai atrodė labai mieli, išradingi ir veiklus. Nebuvo jokių problemų, visada buvo linksma su jais bendrauti bei dalintis savo patirtimi. Stovykloje ne tik gerai pailsėjom, bet ir labai smagiai praleidom laiką. Visi stovyklos dalyviai sportavo, maudėsi ežere, dalyvavo varžybose bei piešimo, ir kūrybos konkursuose, šoko diskotekoje, demonstravo savo talentus. Ištvermingumą, orientavimo gebėjimus galėjom išbandyti naktiniame žygyje. Visiems vaikams labai patiko įdomios ekskursijos į Elektrėnus, Kernavę. Padarėm daug įspūdingų nuotraukų, susipažinom su istoriniais faktais, daug sužinojom apie elektros gamybą, pasigrožėjom Kernavės piliakalniais... Laikas praėjo greitai, stovyklos uždarymo metu buvo truputi liūdna. Patirtos teigiamos emocijos, įspūdžiai, jausmingos ir gražios akimirkos ilgai išliks mūsų širdyse. Manau visi kantriai lauks kitos vasaros, o savo mintyse svajos, kurs.... ir susitiksim vėl visi kartu stovykloje "Pagaviukas". Robertas Bazarauskas 2011m. liepos mėn. 06-16 d. Atgal į 2011m. renginų sąrašą |
|
|
|
|
|
|