Kelione i Čekija
            Pagaviečiai kiekvieną pavasarį pakelia save kaip paukščius skristi į naujas keliones, naują pažinimą ir įspūdžius. Kelionėse patiriami nepatogumai ir problemos, kurios galų gale išsisprendžia, tik dar labiau užgrūdina, padaro lankstesnius įvairiose kebliose gyvenimo situacijose ateityje. Kelionių metu mokomės tolerancijos kitam ir kitaip galvojančiam, o pamatytos naujos vietos, vertybės, unikalūs kitų kraštų turtai verčia susimąstyti, palyginti ir įvertinti savo Tėvynės grožį.

            2012 m. gegužės pradžioje grupė pagaviečių keliavo po Čekiją. Turistui Čekija – tai Praha, kareivis Šveikas ir alus, krištolas, kavos servizai ir gėrimas Becherovka.

            Pirmosios šešiolika valandų – lėta, ilga kelionė per Lenkiją. Vis šilčiau, vis žalesnės pievos ir medžiai, vis geltonesni rapsų laukai. Neįdomi įvairaus dydžio ir kokybės reklama, užgožianti miestelių savitumą, kurie, mums regis, ne tokie jaukūs kaip lietuviški.laukų patekome į spygliuočių miškus, augančius ant įspūdingo dydžio ir formos akmens luitų su praėjusios žiemos sniego lopais. I Išvažiuojant iš Lenkijos kelias pradėjo kilti aukštyn. Pasiekus 1000 metrų virš jūros lygį per porą valandų iš pavasariškai žalių lgos kelionės nuovargį išvaikė didingi vaizdai. Dešinėje kelio pusėje – akmeninis skardis, kairėje – putojanti, skubanti žemyn, triukšmaujanti kalnų upė. Jau beveik tamsoje atvykome į klasikinį kalnų viešbutį Harachove – tai didžiausias kalnų miestelis vakarų Čekijoje. Naktį miegojome kietai, ryte mėgstantys pasivaikščioti prieš pusryčius, viešbučio pašonėje galėjo gėrėtis kalnais ir veržlia kalnų upe Velka Mumlava.

            Antrą dieną kelionę tęsėme per mažus, bet vaizdingus miestelius, kuriuose jau žydėjo sodai ir pavasarinės gėlės. Mus žavėjo horizonte vis pasirodančios dvi iškilios uolos (57 m ), pasipuošusios dviem bokštais, lyg karaliai karūnomis, - tai Trosky pilies griuvėsiai. Mūsų tikslas – Čekų rojumi vadinamas kraštas, į kurį vedantis kelias ėjo vis siauryn ir siauryn, mašinos net turėdavo sustoti, kad prasilenktų. Mūsų solidus autobusas kartais atrodė "per didelis" Čekijai; jam buvo "per žemi" net Prahos tiltai – vienas toks tikrai buvo!

            Čekų rojaus nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO Europos geoparkų sistemą. Vėjo, vandens ir temperatūrų svyravimo veikiami susiformavo įstabiausių formų ir aukščių uolos, tarsi akmeniniai "pirštai". Siauri praėjimai bei stačios Prachovo uolų sienos paliko nepakartojamą įspūdį. Čekų turistų klubas, veikiantis nuo 1888 m., sukūrė ir prižiūri tankų turistinių takų, maršrutų ir laiptelių tinklą, padedantį pasiekti apžvalgos aikšteles. Išbandėme ir lengviausią, ir sunkiausią maršrutą, visi daug fotografavome, truputį įdegėme. Gaila, bet fotografijos tik primena matytus vaizdus, bet negali perteikti patirtų jausmų... Po pietų aplankome įspūdingus iš Prancūzijos kilusios de Rohanų giminės reprezentacinius Syhrovo rūmus ir parką. Tą patį vakarą dar vykstame į Prahą pasmalsauti, kaip atrodo "šokantys fontanai", – pamatėme, kad jie ne tik šoka, bet tamsoje šviečia įvairiomis spalvomis ir groja. Po fontanų skubame "namo" – netoli Prahos esantį "Melniką", kur įsikuriame viešbutyje "Liudmila".

            Trečios dienos ryte, sekmadienį, atvykstame į Kutna Hore – Čekijos sidabro sostinę. Tai žymus Čekijos urbanistikos paminklas, įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Miesto pavadinimas reiškia "kasamasis kalnas". Čia ilgą laiką buvo randamas bei iškasamas sidabras, kuris XIII amžiaus pabaigoje sudarė apie trečdalį visos Europos sidabro produkcijos. Turtai iš miesto kasyklų tapo Čekijos karalių galios pagrindu bei pagrindiniu finansinių išteklių šaltiniu grandiozinės Liuksemburgiečių dinastijos galybei per visą XIV amžių. Karaliai Karolis IV bei Vaclovas IV rėmė miestą.

            Keistokus jausmus sukėlė koplyčia pavadinimu Kostnica. Trumpa istorija: 278 m. Kutna Hora priemiestyje įsikūrusio vienuolyno abatas iš kelionės į Šventąją žemę parsivežė žemės nuo Golgotos kalno ir išbarstė ją ant šalia vienuolyno buvusių kapinių. Pasklidusi apie tai žinia labai išgarsino šias kapines aplinkiniuose miestuose bei pavertė jas populiaria laidojimo vieta. Taip pat čia buvo laidojamos XIV a. maro epidemijos aukos. 1400 m. kapinėse buvo pastatyta koplyčia, kurioje buvo renkami ir dedami ankstesnių palaidojimų žmonių kaulai iš kapinių teritorijos. Kapinių plotas nesikeitė, čia buvo laidojama daug šimtmečių, todėl palaidojimų skaičius labai išaugo. Senųjų kaulu rinkimu bei jų tvarkymu koplyčioje užsiėmė vienuoliai. XVIII a. pab. šios žemės atiteko įtakingai Švarcenbergų giminei, kurios atstovai 1870 m. pasamdė medžio raižytoją František Rint koplyčioje esančių kaulų sutvarkymui. Jo darbo rezultatai išliko iki šiol – iš gausybės mirusių žmonių kaulų jis sukūrė koplyčios interjerą. Nepamirštamą įspūdį po bažnyčioje patirto sukrėtimo paliko mažos kapinaitės šalia, kuriose laidojama ir šiandien – antkapiniai kryžiai su įaugusiomis šimtametėmis gebenėmis, angelėlis kažką šnibždantis į ausį vaikeliui, mergaitė apsigaubusi žaliu gebenių apsiaustu.

            Kylame į "kasamo kalno" architektūrinį šedevrą su unikaliausiu vėlyvosios gotikos šv. Barboros soboru Europoje. Soboro statyba buvo pradėta 1388 m. ir truko 500 metų. Pakeliui į soborą – ilgas jėzuitų gimnazijos pastatas. Įspūdinga vienoje iš Kutna Hora miesto aikščių esanti 16 metrų aukščio Maro kolona, pastatyta po paskutinio 1713 metų maro.

            Po pietų vykstame į Karlšteiną, kad pamatytume jokių priešų niekada neįveiktą Karolio IV pilį. 1310-1437 m. – Čekijos aukso amžius. Valdant Liuksemburgiečių dinastijai, Čekija buvo paskelbta nepriklausoma karalyste, prie jos prijungta nemažai naujų žemių. Savo aukščiausią ekonomikos ir politikos vystymosi tašką karalystė pasiekė valdant antrajam dinastijos karaliui Karoliui IV (1346-1378), kuris 1355 m. buvo karūnuotas Romos imperijos karaliumi. Pasakojama, jog kartą pas jį atvyko grupė statybininkų ir skundėsi, kad neturi darbo, pinigų, negali išlaikyti šeimų. Karalius liepė jiems statyti visiškai nereikalingą sieną ir už tą darbą mokėjo atlyginimą. Karolis IV Čekijos istorijoje užima išskirtinę vietą, jis iki šiol yra laikomas pačiu geriausiu, išmintingiausiu Čekijos valdovu, todėl neatsitiktinai jo vardu pavadintas seniausias ir gražiausias Prahos tiltas, šalia esanti aikštė ir jo paties įkurtas universitetas.

            Nakvoti vėl grįžtame į Melniką – miestą, išsidėsčiusį ant kalvos dviejų upių Vltavos ir Labės (Vokietijoje vadinama Elbe) santakoje. Į Melniką Karolio IV įsakymu iš Prancūzijos buvo atvežti vynuogių sodinukai; tai šiauriausiai Europoje išsidėstę vynuogynai, čia gaminamas vynas "Liudmila". Ramų sekmadienio vakarą patys atkakliausi PAGAVOS keliautojai, dideli ir maži vaikštome po temstantį viduramžių miestą. Visi centrinės miesto aikštės namai skirtingų spalvų, pasipuošę įvairiomis figūromis – avinėliais ir fazanais, vynuogės kekėmis. Vakarieniaujame jaukioje senamiesčio kiemo kavinėje ir grįžtame į viešbutį paskutinei nakvynei Čekijoje.

            Paskutinė kelionės diena – Prahoje. Ekskursijoje po miestą mums vadovavo gidė Danutė, Prahoje gyvenanti lietuvė. Nė vienas vidurio Europos miestas nėra toks gražus, kaip "auksinė Praha", kurios senamiestis mena viduramžius. Truputis istorijos: IX a. dabartinėje Prahos vietoje buvo įsikūrę 40 kaimų, kurie XIII-XIV a. gavo miesto privilegijas. Šiuose miestuose įsikūrus imperatoriui Karoliui IV, suklestėjo kultūra; 1348 m. čia buvo įsteigtas pirmasis vidurio Europos universitetas. Miestas stipriai nukentėjo per Trisdešimties metų karą ir atgimė tik XVIII a. viduryje, kai susijungė Senasis, Naujasis, Mažasis miestai, Hradčanai ir Jesofas. 1918 m. Praha tapo Čekoslovakijos sostine. Po Antrojo pasaulinio karo tai buvo daugelio svarbių įvykių vieta. 1948 m. valdžią užėmė komunistai, o 1968 m. prasidėjo "Prahos pavasaris". 1993 m. Praha tapo Čekijos sostine. Praha, pasipuošusi beveik šimtu bokštų, daugeliui miesto gyventojų ir svečių yra tikras stebuklas.

            Prahos Pilis – tai administracinis rajonas, įkurtas ant didžiausios miesto kalvos. Čia yra Čekijos prezidento, anksčiau buvusi karalių, rezidencija. Čia Šv. Vito katedra – Prahos pilies ansamblio akcentas, matomas iš visų miesto pusių, o jos statybai prireikė beveik 500 metų. Katedroje buvo karūnuoti ir ilsisi Čekiją valdę karaliai. Taip pat katedroje palaidotas šv. Jonas Nepomukas. Šis labiausiai garbinamas Čekijos šventasis buvo įmestas į Vltavą, nes atsisakė karaliui išduoti jo žmonos išpažinties paslaptį. Žemutinėje Prahos dalyje įsiminė Auksinė gatvelė, įkurta 1597 m. pilies lankininkų apgyvendinimui. Vėliau čia įsikūrė amatininkai bei juvelyrai, dėl ko ir atsirado "auksinės" pavadinimas, dabar įsikūrusios suvenyrų krautuvėlės. Įėjimas turistams į šią gatvelę – mokamas. Iki Antrojo pasaulinio karo gyvenamieji namai buvo be jokių patogumų. 1916 m. Auksinėje gatvelėje gyveno žymus rašytojas F. Kafka. Mocartas buvo susižavėjęs Praha lyg mylimąja, o F. Kafkai, priešingai – ji buvo kaip agresyvi motina, nesuteikianti laisvės.

            Plaukiojame garlaiviu Vltavos upe. Aplankome keistą labai labai siaurą praėjimą tarp dviejų namų – tarsi gatvę su šviesoforu, leidžiančiu laiptukais judėti tik užsidegus žaliai šviesai. Gatvelė mus pralinksmino ir suteikė jėgų tęsti ekskursiją. Einame vienu pirmųjų Europos akmeninių tiltų – Karolio IV pėsčiųjų tiltu, puoštu barokinėmis skulptūromis. Viena iš jų – šv. Jono Nepamuko; paglostome ją, kad mus paglobotų. Skubame į Rotušės aikštę – Rotušės bokšte įtaisytas garsus Prahos Orloj astronominis laikrodis. Tai mokslo ir technikos šedevras ir vienas vertingiausių sostinės meno kūrinių. 1410 m. karališkas laikrodininkas Mikulaš z Kadaneš sukūrė laikrodžio mechanizmą, kuris buvo trečias tokio tipo mechanizmas pasaulyje. Astronominis laikrodis rodo ne tik valandas bei minutes, bet ir zodiako ženklus, mėnulio fazes, saulės padėtį. Kas valandą nuo 9:00 iki 21:00 laikrodžio langeliuose pasirodo 12 apaštalų. Netikintis Turkas purto galvą, Šykštuolis apžiūrinėja savo aukso maišą, Tuštybė gėrisi savimi veidrodyje, Mirties figūra skambina varpu. Netikėtai užgieda gaidys ir spektaklis baigiasi. Šis neįprastas "mažas spektaklis" žavi turistus iš viso pasaulio. Jam pasibaigus pakylame liftu į Rotušės bokštą ir žiūrime į Prahą iš paukščio skrydžio. Tai lyg ir atsisveikinimas ne tik su Praha, bet ir su Čekija.

            Įspūdingoje kelionėje mūsų autobusą vairavo vairuotojai džentelmenai ir lydėjo maloni gidė Aurelija, palinkėjusi mums aistringai keliauti ir ateityje. Sako, kad kelionės – tai pati nekalčiausia aistra.

            Laima Deltuvienė

            2012m. gegužės mėn.

            Atgal į renginų sąrašą

 



© 2010 www.pagava.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti ir platinti www.pagava.lt informaciją draudžiama
Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrija PAGAVA, Šv. Kazimiero g. 3, Vilnius
LT-01303, įmonės kodas: 191973072, tel. (8 5) 212 07 63, faks. (8 5) 212 07 63