|
|
|
Apkurtęs žmogus negali savarankiškai išmokti kalbėti, o neprigirdinčiojo atveju kalbos išmokimas yra gerokai ribotas. Bendravimas žmogaus gyvenime užima labai reikšmingą vietą, nes jo dėka mes perduodame informaciją, suprantame vieni kitus; jis padeda socializuotis ir tapti visaverčiu visuomenės nariu. Kurtiesiems taip pat reikėjo bendrauti su kitais, todėl palaipsniui atsirado specifinė bendravimo forma kalbėjimas gestais. Kurtumas tai ne tik fizinė negalė, negalėjimas girdėti. Kurti žmonės nuo kitų neįgaliųjų skiriasi tuo, jog turi savo savitą bendravimo formą. Gestų vartojimas lemia kurčiųjų bendruomenės savitumą. Dėl to kurtieji gali būti laikomi kalbine ir kultūrine mažuma. Didžioji dauguma išsivysčiusių pasaulio šalių gestų kalbą pripažįsta gimtąja kurčiųjų kalba, Lietuva taip pat. Apie lietuvių gestų kalbos istoriją iki 1945 m. žinoma nedaug. Nuo 1945 m. iki 1990 m. lietuvių ir rusų gestų kalbos buvo persipynusios, todėl tapo viena kitai artimos. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, lietuvių gestų kalba atsiskyrė nuo rusų ir tapo nepriklausoma kalba. Gestas tai rankos ar rankų pirštų judesys, simbolizuojantis daiktus, veiksmus, reiškinius. Jais kurtieji atspindi bei atpažįsta pasaulį. Gestų kalboje labai svarbi erdvė ir veido mimika bei išraiška. Kurtiesiems pirmoji kalba yra gestų kalba, o žodinė antroji, kurią jie išmoksta vėliau. Labai svarbu, kad negirdintys vaikai būtų mokomi dvikalbystės tai dviejų ar daugiau kalbų mokėjimas ir reguliarus jos vartojimas. Dvikalbystės tikslas suteikti kurtiems vaikams galimybę tapti visaverčiais dviejų kultūrų girdinčiųjų ir kurčiųjų nariais. Atgal į "Praktiniai patarimai šeimoms, auginančioms kurčius ir neprigirdinčius vaikus" skyrelį |
|
|
|
|
|
|